Užkalbėjau mėnulį, paleidus vilkų karaokę,
Šiurpulingam krante užsakiau geidulingą tave
Melancholišką skausmą transliuojančiam  šokiui,
Kokį kartais sapnuoju, keliaudama miesto gatve —
Nepabudus nė karto nuo magiško prietemos laiko.
Nuo pradrėkusių rankų mechanikos ar vaizdinių,
Kai neįžvelgi ryto, kai dieną klajoji paklaikus
Ir grįžti tik į vakarą šokiui prie vilko laužų.
Užslopinsiu giesmes, ištylėsiu — kad niekad negrįžtum
Ir išeit negalėtum pro kerinčio miško vartus —
Gal sudegs tas vilkolakių kupinas mudviejų miškas,
Liks tiktai užkalbėjimas, toks šiurpulingai jautrus.