Po dieną vaikščioju...
Po vėją jos, po šilumą ir šviesą.
Kaitrus sekmadienis į Afriką truputį panašus.
Prisimenu ją kelyje į Argentiną
Ir mintimis apglostau peizažus.
Kažkiek išlieka žmoguje tikrovės,
Kuri kadais matyta pirmąkart –  
Nustebintas kaip nebylys
Prieš juodą žvaigždę stoviu:
Negrukė pasitikusi tada...
Štai ir dabar nuglostau ją akim,
Neleisdamas pasent
Ar pradaigoti užmarštyj,
Nors metų nuo to karto dešimtys praėjo –
Juoda kaip velnias ji, bet nuostabiai graži,
Net pragaras nusiprausė jos įstabia šviesa,
O Afrika į Afriką sugrįžo iš kažkur toli toli,
Kad praturtėčiau ja
Per angelo ištartą dvasioj žodį...