Tyliu.
Nors taip ilgai neiškentėsiu —
Migla, įslinkus į akis,
Gesina šviesą, paukštį, mišką,
Vaizdus, kuriais pasaulis taip žavus...
Skaudi lemtis kasdien arčiau,
Tačiau dar vis tyliu.
Tik manyje katukės draskos,
Ir nerimo daugiau,
Net kartais šypteliu į miglą akyse —
Matyt, per didelis užaugau...
Ne juodas varnas šviesą lesa,
Ir netgi ne tamsi naktis.
It sodas žydinti migla
Baltai dainuodama keliauja per akis ---
O mama, ar ją keikti šitokią galiu?