Ant katedros bokšto stogo
Sėdėjo mergaitė dideliais sparnais.
Ji ten nedarė nieko blogo,
Net nelietė pasenusių čerpių delnais.
Ji sėdėjo nuleidusi kojas
Ir liūdėjo kaip ir dera:
Dabar ją nepažinti toliai viliojo,
O kažkada ji buvo chimera.
Vėjas buvo jos bičiulis,
Jis turėjo jos širdies dalį
Ir žinojo, ko ji liūdi — didžiuliai
Sparnai, o skristi negali.
Mergaitė skristi labai norėjo,
Pamatyti pasaulį, kuris taip viliojo.
Bet ji tegali klausytis vėjo.
Ji sėdi ant stogo nuleidusi kojas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-07-25 22:03:29
Skristi visi nori. Ir skrenda jei nori. Na, netiesiogiai, yra įvairių būdų :)
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-07-25 15:01:00
Ką galima daryti blogo užlipus ant stogo, ir dar mergaitei.Dar pasirodo liūdėti dera — džiaugtis ne
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2012-07-25 14:18:18
na
sudėjot prozą į posmelius ir kas toliau?
čia ne poezija
galima būtų visą tai paversti pasaka
bet reikia dirbti su šitu gabalu žaliavos
Vartotojas (-a): Soledada
Sukurta: 2012-07-25 13:12:48
Šiuo atveju ,,chimera'' reiškia fantastinės būtybės, dažnai sparnuotos, statulą, puošiančią gotikinę katedrą.