Ant katedros bokšto stogo
Sėdėjo mergaitė dideliais sparnais.
Ji ten nedarė nieko blogo,
Net nelietė pasenusių čerpių delnais.

Ji sėdėjo nuleidusi kojas
Ir liūdėjo kaip ir dera:
Dabar ją nepažinti toliai viliojo,
O kažkada ji buvo chimera.

Vėjas buvo jos bičiulis,
Jis turėjo jos širdies dalį
Ir žinojo, ko ji liūdi — didžiuliai
Sparnai, o skristi negali.

Mergaitė skristi labai norėjo,
Pamatyti pasaulį, kuris taip viliojo.
Bet ji tegali klausytis vėjo.
Ji sėdi ant stogo nuleidusi kojas.