Tu nesisergėki manęs, bičiuli,
Juk viso labo begalybėj pamestas esu.
Tokius kaip aš
Gyvybė ir mirtis
Po visą įvairovės būtį blaško,
Ir negraudu,
Kad panašiai kaip skruzdžių
Neskaičiuoja...

O kai girdžiu,
Kad mano protėviai beždžionėm buvę,
Žemai nusilenkiu, nukeldamas kepurę:
Kokia veržli kūrybinė dvasia!
Sutvėrė žmogų iš lazdos,
Tačiau beždžionėmis išliko.

Tu nesibaiminki manęs, bičiuli.
Iš to žmogaus, kur protėviai sukūrė,
Išėjome visi.
Tik pamąstyk, kiek mūsų daug
Gyvybė ir mirtis
Po būtį begalinę blaško,
Ir nesvarbu, kaip kategorijomis surikiuoti.
Šiandieną parašiau tau kaip vagis,
O vakar prie altoriaus kunigu buvau,
Rytoj bandysiu būt prezidentu,
Kad dekretu išleisčiau iš kalėjimų visus
Arba raiškiau pasakius – save patį.