Įsikniubau smakru į delną
Ir regisi: ant rankos laikosi galva.
O į akis dangus sruvena
Per sodą, jo medžius,
Apglostydamas valandas dienos.
Aš jau ne mažas, jau nebe...
Net užmirštu, kad — būdavo — taip tėvas rymo,
Pro langą gaudydamas šviesą
Ir paniūniuodamas jai solo giesmele:
— Tai viskas, tra-ra-ra, kas taip gražu,
Kai kojos nekelia
Ir rankomis pasispiria galva.
Tra-ra, Vinculi, tra-ta-ta...