Prigesusios žarijos prasismelkia,
Trumpai rusenusios iš lėto slopsta...
Kai braunasi į sielą mintys menkos,
Skurdus ir vaisius neretai sunoksta.
Pasirenku tarsi teisingą kryptį -
Vis viena kelias nuveda pro šalį.
Ir narplioju pati tą keistą lygtį,
Kurios ir dviese jau išspręst negalim.
Tik žodžiai sieloj dar nesudūlėjo...
O tu, ką esi sakęs, prisimintum?
Ar man juos saugoti lig šiol reikėjo,
Ar laiko ženklintą mane pažintum?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2012-07-31 12:02:22
Ir šitas gražus.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2012-07-23 10:15:03
OK
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-07-23 10:00:32
Ir mintys geros, ir eilės.Man patiko
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2012-07-22 14:58:44
Gerų minčių čia rasti galima... paprastas ir nuoširdus kalbėjimas patraukia :)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2012-07-22 13:15:08
Nesurištas su materija, tad lyg kvietimas po sielos užkaborius palandžioti, intymus ir skaudokas.