Prigesusios žarijos prasismelkia,
Trumpai rusenusios iš lėto slopsta...
Kai braunasi į sielą mintys menkos,
Skurdus ir vaisius neretai sunoksta.

Pasirenku tarsi teisingą kryptį -
Vis viena kelias nuveda pro šalį.
Ir narplioju pati tą keistą lygtį,
Kurios ir dviese jau išspręst negalim.

Tik žodžiai sieloj dar nesudūlėjo...
O tu, ką esi sakęs, prisimintum?
Ar man juos saugoti lig šiol reikėjo,
Ar laiko ženklintą mane pažintum?