Nė neklausk, ką jaučiu - išskaitai viską spindinčiam žvilgsny.
Virpu taip lyg įbridus į polaidžio upę.
Juk vertėjo į gyslas man lavos įpilti -
Rūbų žvynai nuo kūno lengvai nusilupo,
O su jais aš nusimečiau priesakų pančius.
Rojaus vaisių puota tarp drąsos ir drovumo.
Kol gyva prisiminsiu gyvenimo šventę -
Vieną sielą turėjo apsalę du kūnai.
Aš užsnūdau rami tavo glėbio aprėminta,
Jausdama, kaip gėriesi iškilimais ir įlinkiais.
Mano žvilgsnio šviesa - tai vienintelė priemonė
Pasakyti tau tai, ką pasauliui nutylime.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Manęs čia nėra
Sukurta: 2012-07-21 21:38:37
Nijolena, jūs visuomet nustebinate. Eilės liejasi iš jūsų lūpų kaip koks geizeris :)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2012-07-21 20:07:48
Labai patiko paskutiniosios eilutės (bet 2 „tai“ prašosi redaguojami).
Gražu, kai posmuojama klasikine eilėdara, bet tada reikėtų ją ir gerbti (I eilutė).
Daiktavardynas („Rojaus vaisių puota tarp drąsos ir drovumo“) ganėtinai menkina lyriką.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-07-21 10:59:14
Mano žvilgsnio šviesa - tai vienintelė priemonė
Pasakyti tau tai, ką pasauliui nutylime.
Ir išvada puiki... Jausmingai.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-07-21 09:29:48
Kokia žavi ta žvilgsnio galia !
Labai jausmingas kūrinys — gražu. Ir ačiū! :)