Nė neklausk, ką jaučiu - išskaitai viską spindinčiam žvilgsny.
Virpu taip lyg įbridus į polaidžio upę.
Juk vertėjo į gyslas man lavos įpilti -
Rūbų žvynai nuo kūno lengvai nusilupo,

O su jais aš nusimečiau priesakų pančius.
Rojaus vaisių puota tarp drąsos ir drovumo.
Kol gyva prisiminsiu gyvenimo šventę -
Vieną sielą turėjo apsalę du kūnai.

Aš užsnūdau rami tavo glėbio aprėminta,
Jausdama, kaip gėriesi iškilimais ir įlinkiais.
Mano žvilgsnio šviesa - tai vienintelė priemonė
Pasakyti tau tai, ką pasauliui nutylime.