Santrauka:
Sugrįžtant ... va taip va.
Nusiimu akinius, nes
ašaros kliudo jų rėmus.
Baltai drebiu, aš – drebulė,
o drobulėm užkloja baimę
tik kaštonas – kopti,
griūti iš žaliųjų tirštumų.
Mano skruostas – randų
gyva skalė, aklesnė už
vieną – kita, ritmą valė –
kaip ir keturias mano venas.
Nebeveža laiko, tik matavimas –
nuo upės į balą, iš gylio į visišką
seklumą.
Rinkis savo kelią, vaikeli –
arba mylimą beržą nupjausi,
arba drožki nuo jo kuo toliau.
Rinkis.
Pasirink.
Susirink.
Cha. Juk nieko nebeliko.
Tik pusaklės žaliosios vandeny.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-07-20 21:50:41
turi šiuolaikinio eiliuko bruožų, bet, sakyčiau, truputį atmestinai parašyta ir pateikta skaitytojui... ar suklydau? tada atsiprašau, bet man taip atrodo.