Nusiimu akinius, nes
ašaros kliudo jų rėmus.
Baltai drebiu, aš – drebulė,
o drobulėm užkloja baimę
tik kaštonas – kopti,
griūti iš žaliųjų tirštumų.

Mano skruostas – randų
gyva skalė, aklesnė už
vieną – kita, ritmą valė –
kaip ir keturias mano venas.

Nebeveža laiko, tik matavimas –
nuo upės į balą, iš gylio į visišką
seklumą.
Rinkis savo kelią, vaikeli –

arba mylimą beržą nupjausi,
arba drožki nuo jo kuo toliau.

Rinkis.
Pasirink.
Susirink.
Cha. Juk nieko nebeliko.
Tik pusaklės žaliosios vandeny.