Nebeieškok, tai aš tamsa ir rūdys,
Akmuo į smėlį, deginantis kojas,
Manęs daugiau negeisk ir nebeliudyk,
Kiekvienas vakar perkeičia rytojų.
Kiekvienas šiandien nebetenka svorio,
Sekundėmis iš daugiabriaunio stiklo
Diena suskiemenuoja tingų orą,
Belieka prasilenkt, kad susitikčiau
Visus, kurie sueižėjo ir krito,
Minčių erdvėj nutilo visos prasmės,
Jei bėgčiau iš savęs, nieks nesivytų,
Tiktai užgestų vėjas ir mažesnis
Pasaulis pasiliktų, gilią naktį
Prakalbinčiau tyliausią dievo brolį,
Ir baigtųsi sapnai, žodžius išlaktų,
Iš gomurio be skausmo dygtų žolės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2012-08-08 13:51:30
Labai jau sunkus, bet, kaip visad, puikus.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2012-07-17 16:30:55
Iš krsitaliukų sudėliota visuma - ir trapi, ir didinga, kaip pats gyvenimas. Žavu, kai kūrinyje platu nuo...iki...
Anonimas
Sukurta: 2012-07-17 06:43:28
Gražus, prasmingas ieškojimas)
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2012-07-16 23:18:04
Nuostabu!
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-07-16 20:28:18
Gražūs savęs ieškojimai.
O jau tas tyliausias dievo brolis - super :)
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2012-07-16 17:37:43
Išjaustas, išmąstytas bandymas suprasti save...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-07-16 16:57:18
Tikrai gaila, kad retai rašai. Bet kita vertus geriau rečiau, bet brandžiai. O paskutinė strofa man yra liuks-perliuks ;)