Nebeieškok, tai aš tamsa ir rūdys,
Akmuo į smėlį, deginantis kojas,
Manęs daugiau negeisk ir nebeliudyk,
Kiekvienas vakar perkeičia rytojų.

Kiekvienas šiandien nebetenka svorio,
Sekundėmis iš daugiabriaunio stiklo
Diena suskiemenuoja tingų orą,
Belieka prasilenkt, kad susitikčiau

Visus, kurie sueižėjo ir krito,
Minčių erdvėj nutilo visos prasmės,
Jei bėgčiau iš savęs, nieks nesivytų,
Tiktai užgestų vėjas ir mažesnis

Pasaulis pasiliktų, gilią naktį
Prakalbinčiau tyliausią dievo brolį,
Ir baigtųsi sapnai, žodžius išlaktų,
Iš gomurio be skausmo dygtų žolės.