Aš būsiu tenai, kur valandos muša į rytdieną,
Burkuoja balandžiai, kurių niekas nelesina,
Vienišas medis migdo vėjuose gimusią širdgėlą
Ir dalinas rasa su žole tarsi nesutrypta sąžine.
Aš būsiu tenai, kai paklydėlius nuprausia debesys,
Ir suteikia laikiną prieglobstį samanos,
Vinguriuoja vieškeliai balto smėlio kalvelėmis,
Ir budi meldynai oriai pažaliavusio ežero kilpose.
Aš dar būsiu tenai, kur išsitrina ribos, tarp tolimo-artimo,
Horizonte — audra ir aušra, išlikimas — pakrantėje,
Jeigu žodžiai tarsi laiko kariai įkalina sąmonę,
Ir mintys artėja prie slenksčio, sušildančio nerimą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2012-10-27 18:57:56
gudručiai... nė viens neišdrįso;"dienoraštis..."
Šilta :) ...
Anonimas
Sukurta: 2012-07-17 06:49:33
Gražus eilius)
Vartotojas (-a): Laima
Sukurta: 2012-07-16 21:42:07
labai gražios detalės, puiku
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-07-16 20:04:02
Man labai tas vienišas medis patiko :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-07-16 16:50:52
Tikrai yra gražių, savitų vietų. Geras eilius.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2012-07-16 14:55:38
žodžiai tarsi laiko kariai įkalina sąmonę ---> šitas geras
visa kita per daug atvira nostalgija
Anonimas
Sukurta: 2012-07-16 14:46:24
Skausmingas... skausmingas ieškojimas
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2012-07-16 14:24:38
toks lietuviškas turiniu, jausena, mąstymu. Greta vienas kito eina liūdesys, nerimas ir viltis. Ir gamta...tokia dzūkiška man pasirodė.
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2012-07-16 13:35:23
Eilėraštis turi svorio ir vidinio užtaiso.