Aš būsiu tenai, kur valandos muša į rytdieną,
Burkuoja balandžiai, kurių niekas nelesina,
Vienišas medis migdo vėjuose gimusią širdgėlą
Ir dalinas rasa su žole tarsi nesutrypta sąžine.

Aš būsiu tenai, kai paklydėlius nuprausia debesys,
Ir suteikia laikiną prieglobstį samanos,
Vinguriuoja vieškeliai balto smėlio kalvelėmis,
Ir budi meldynai oriai pažaliavusio ežero kilpose.

Aš dar būsiu tenai, kur išsitrina ribos, tarp tolimo-artimo,
Horizonte — audra ir aušra, išlikimas — pakrantėje,
Jeigu žodžiai tarsi laiko kariai įkalina sąmonę,
Ir mintys artėja prie slenksčio, sušildančio nerimą.