Paveikslas didelis, o nuotrauka maža –
Varnai, aprūkusiame Vilniaus danguje
Ir Rotušės aikštė. Beje,
Taip pat sušalus, netalpi,
Kai sėja mirtį savimi,
Nespėję mirti mūšyje Borodino.

Prancūzai grįžta iš Maskvos namo.

Žiūriu ir, regisi, galėčiau pasilikt ramus.
Nekeikiu pragaišties, kai ji ištinka karį,
Bet – ak! – kaip skaudžiai žvengia negyvi žirgai.
Nuo arkikatedros iki varnų.

Ir nežinau, ko klaust, kad pasakytų bent:
Ar buvo kas,
Parūpinę jiems arkikatedroj mišias
Nuo tų laikų,
Kai šitaip skaudžiai žvengia?