Čia Lietuva arba Ko verkė poetas

Taisyklingai apsigobęs oranžine toga
su prekiniu ženklu naiko,
senatorius žiūri į valdovų rūmų auksinį stogą,
švariose rankose Nikės statulėlę laiko,
savo pergalės simbolį ir varto kaip lėlę.    
Vėliau eina per miestą melstis viešai
su elgetomis prie Aušros Vartų,
ten ant maldaknygės obuolį su velniu raiko
ir skaičiuoja, kiek piliečiai Salve pasakė kartų.
Po mišių glostydamas pilies muliažą
mikliai atlieka finansinį reikalą mažą,
galvodamas apie palmes, smėlį ir pliažą,
nes labai nusipelnė gyventi geriau.
Tada pasišaukia suktą patarėją Santą Pančą
ir lekia lošti golfą į Vasaros rančą
šeši.
Ar tikrai?
Šešišešišeši, sakau tris kartus tau,
šitą seką iš blėstančios sąžinės sąskaitų išplėši
ir neši kuo greičiau pas velnio advokatą,
kad smarkiau suktų pašėlusio gyvenimo ratą...
Dar vėliau per gedulingus pietus už gladiatoriaus
Kalantos vėlę dievams vyno nulieja.
Jis jau sumokėjo už viešą jo kančią?
Kiek kainuoja vergo grandinėlė ir nelaisvės pančiai?
30 eurų sidabru plius kelialapis į Antaliją...

Tuomet senis Eduardas parašė paėmęs trafaretą:
Akivaizdu kaip du kart du:
čia Lietuva, čia lietūs lyja...
Ir apsiverkė, žiūrėdamas į Maironio portretą.
Langas Indausas

2012-07-14 21:05:28

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Paveisninkas

Sukurta: 2012-07-16 13:12:25

geras, paslaptingas, tačiau dėl to ir veža toks laisvas tekstas ir rimavimas.

Vartotojas (-a): Santaja

Sukurta: 2012-07-15 20:44:13

sunkus tekstas, bet įdomus ;)

Vartotojas (-a): Manęs čia nėra

Sukurta: 2012-07-15 02:19:32

ajajai, kaip negerai... reikia JUOS, niekadėjus, pamoralizuoti, reikia būtinai... ;) kitaip tariant, gyva tik nedidelė menininkų kasta, o visi kiti jau seniai numirę ir po mirties parsidavę auksiniam ėriukui :))))

Anonimas

Sukurta: 2012-07-14 23:16:11

Negrabiai išlietas nusivylimas, kartėlis ir atrodytų savotiškas pavydas. Taip, būtent pavydas, nes visų pirma atrodo, kad priekaištaujama daugiausiai iš pavydo. Tokios dejonės ir nuoskaudų liejimas tarsi privaloma lietuviško mentaliteto dalis. Pats tekstas prigrūstas ko reikia ir nereikia, o iš viso to gavosi nei mišrainė, nei salotos... Atrodytų bandoma, liaudiškai sakant, "mandravoti" įvairiais simboliais, žodžiais, sąsajom, tačiau pakankamai nevykusiai, o ir pavyzdžiui tokia vieta kaip "muliažą/ mažą/ pliažą" jokio meistriškumo nedemonstruoja. Tokios poezijos galima pasiklausyti prie kiekvienos kaimo parduotuvės nuo 8 val. ryto iki 20 val. vakaro.

Vartotojas (-a): skroblas

Sukurta: 2012-07-14 22:15:50

Taip, kartais, žiūrint į Maironio portretą, tikrai norisi verkti. Vieni jo dainas dainavome, kiti tuo metu savo reikaliukus tvarkė.