Taisyklingai apsigobęs oranžine toga
su prekiniu ženklu naiko,
senatorius žiūri į valdovų rūmų auksinį stogą,
švariose rankose Nikės statulėlę laiko,
savo pergalės simbolį ir varto kaip lėlę.    
Vėliau eina per miestą melstis viešai
su elgetomis prie Aušros Vartų,
ten ant maldaknygės obuolį su velniu raiko
ir skaičiuoja, kiek piliečiai Salve pasakė kartų.
Po mišių glostydamas pilies muliažą
mikliai atlieka finansinį reikalą mažą,
galvodamas apie palmes, smėlį ir pliažą,
nes labai nusipelnė gyventi geriau.
Tada pasišaukia suktą patarėją Santą Pančą
ir lekia lošti golfą į Vasaros rančą
šeši.
Ar tikrai?
Šešišešišeši, sakau tris kartus tau,
šitą seką iš blėstančios sąžinės sąskaitų išplėši
ir neši kuo greičiau pas velnio advokatą,
kad smarkiau suktų pašėlusio gyvenimo ratą...
Dar vėliau per gedulingus pietus už gladiatoriaus
Kalantos vėlę dievams vyno nulieja.
Jis jau sumokėjo už viešą jo kančią?
Kiek kainuoja vergo grandinėlė ir nelaisvės pančiai?
30 eurų sidabru plius kelialapis į Antaliją...

Tuomet senis Eduardas parašė paėmęs trafaretą:
Akivaizdu kaip du kart du:
čia Lietuva, čia lietūs lyja...
Ir apsiverkė, žiūrėdamas į Maironio portretą.