Skaudžiai dramatiškas moters vidinis pasaulis atliepia visiems laikams... Taip stipriai pasijaučia išgyventa kartu, labai įtaigiai kiekvienoj eilutėj vaizdinga prasmė nuteikia stiprybei.

...labai senai (paauglės akimis žiūrėjau kiną), meilė ir skausmas, savižudiška graužatis...
Puikiai Giedre tai perteikei... gyenimas be meilės tik tuščias ąsotis... nesvarbu, gali ji būti ir be atsako...

taip ir girdžiu : din din, din din...
ritmingai, skausmingai ir jautriai...

Geras žmogus esi. Dar galėčiau pridurti - skaudantis žmogus, kuomet skauda ir už kitus, nepaisant jokių giminystės sąsąjų.
Bet aš tai jau žinau senokai...
Sėkmės.

Tas antros-ketvirtos eilučių ritmikos „pabėgimas“ tik sustiprina tragizmo pojūtį liudijant gyvenimo netobulumą...
Tiesiog stiprios eilės.
Ačiū už jas.

Natūraliai, nenatūraliai... Man irgi tokie komentarai kartais keisti atrodo. Gal skaitantysis pats neįsijaučia. O gal rašantysis galvojo, kad įsijautė, bet iš tiesų ne itin pavyko. Man būna, kad vieną dieną skaitau saviškius ir negaliu, bloga darosi, atrodo - viskas yra dirbtina. Kitą - atvirkščiai. Tad nuo skaitančiojo būsenos priklauso ne ką mažiau, nei nuo rašančiojo. Man tai čia, šiandien, viskas nuoširdu. Ryt, gal atrodys kitaip...

Žmogus ar personažas, apie kurį vis kalbama yra gyvas, tad tas - neleisiu žūti - man nuskambėjo natūraliai.

Ačiū, vario blyksne, už komentarą...prisipažinsiu, vis tik profesijos bruožus sunku paslėpti net ir poezijoje...aš gydytoja psichiatre ilgai dirbus, dar vis negaliu išsivaduoti nuo tūkstančių likimų žmonių, prie kurių sielos ir kūno esu prisilietus savo medicinos praktikoje...štai ir išlindo...nieko nesistengiu įtikinti savo poezijoje ir nepretenduoju į poetų luomą...dirbtinumo nemėgstu, rašau tai, ką jaučiu...ir savo kūrybą ketinu išleisti tik savo giminės ir šeimos ratui...tai kaip yra, taip yra...

Viskas labai gražu. Bet va su vidurine strofa nesusitvarkau skaitydamas

Jautriai atsiliepta į klasikinį kūrinį. Gražiai apie nežemiškos meilės geismą...