Santrauka:
prisiminus vaikystę
Prinokusios uogos burnoj.
Žolė ir smėlis po kojom.
Mūsų — vaikų — nedaug,
tik iš dviejų sodybų.
Visi esame artimi lyg vieno medžio šakos.
Einame į mišką basom,
einame pievom plačiom.
Piname viksvų vainiką
savo galvom.
Tyliai dainuojam
liūdną dainelę,
bet ne liūdnai.
Svyruoja beržai kalvoj,
bręsta gėrybės pakalnėj.
Miškas žemuogėmis kvepia.
Saulėje uogos,
saulėj — vaikai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2012-07-14 20:31:07
Įtikinamai, gražus prisiminimas...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-07-14 00:15:29
Joooo. Ir man taip būdavo. Na, bent jau panašiai, tik be viksvų vainiko... ;)
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-07-13 22:25:34
Ak, tie prisiminimai! :)
Anonimas
Sukurta: 2012-07-13 21:34:43
jauku)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2012-07-13 17:20:34
...toks mielas, lyg šviesi vasara...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-07-13 12:42:03
Saldžių uogų Jums :)
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-07-13 08:38:06
Kai kas neišmoko bėgioti pievomis. Gaila. Eilėraštis nubėgantis taip lengvai, kaip pievoje vaikai.
Vartotojas (-a): Manęs čia nėra
Sukurta: 2012-07-13 08:26:24
Pirmos keturios eilutės - labai gražios. Toliau vis kartojasi tas pat.