Nuoširdžiai dėkoju pareiškusiems savo vienokias ar kitokias mintis po sentimentaliu sonetu. Beje, Kaune mano ankstyvoji jaunystė prabėgo Stalino prospekte ( gal jaunimas net nežino, kad Laisvės alėjos vardas buvo išbrauktas?), besimokant Komjaunimo 1 vid. mokykloje ( dabar vėl "Aušros" gimnazija), gyvenant trečiame aukšte pastate su balkonu tik viršutiniame aukšte ir atsikišusiais į išorę langais žemesniuose aukštuose, beveik priešais Tulpės kavinę (kuri dabar kitų istorijos niokotojų uždaryta). Iš mūsų trečio aukšto virtuvės matėsi skulptoriaus Antinio butas, kuriame daug kartų teko būti ir net šokti jo dukros surengtame vakarėlyje... Iš vienos namo pusės buvo Romuvos, o iš kitos - Taikos kinoteatras. Pastarasis jau uždarytas. Tad kaip gi galima buvo apsieiti be sentimentų šiam miestui, kuris išvaikščiotas skersai ir išilgai su draugais ir panelėmis ir kuriame tebegyvena į 91 - uosius metus įkopusi motina, ir 96 - erių metų krikštatėvis bei motinos sesuo ir pusbroliai bei pusseserės...

Nekaliu įmatyt jokių blogumų-nes pirma mano meilė ,aišku- kaunietis, vaikystė,jaunystė-Kaunas. Dėkui,kad mylit Jį.

nenorime (mes moterys) būti miražais :)) norime, kad įsimylėjėliai kalbėtų ne miražams :)))

Man taip pat Kaunas - jaunystės ir meilės miestas. ir gimtasis žinoma. ir geriausias:)