Jau išlijo seniai
Visi debesys mūsų jaunystės.
Nekankink nei manęs, nei savęs.
Nesuversi rasos į karolius,
Neperskelsi dangaus savo žvilgsnio galia.
Ir nereikia raudot.
Juk anksčiau ar vėliau
Nesustodami nulekia šuoliais,
Rodos dar neseniai
Prijaukinti laukiniai žirgai.
Nekankink, mano kančios seniai jau beskausmės.
Neuždengsi gėdos lengvo rūko skraiste.
Neuždegsi aistros, nors liepsnoja aguonos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2012-07-05 11:14:04
Viskas pralekia šuoliais labai taikliai
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-07-03 21:58:03
... toks gilus jausmas... ir tos aguonos...
Anonimas
Sukurta: 2012-07-03 21:24:20
Liepsnojančios aguonos - geras vaizdinys)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-07-03 21:22:32
Skaudoka, tikra, su nostalgijos atspalviu. Patiko, pasilaikysiu :)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2012-07-03 19:33:37
...o taip gražiai tos aguonos liepsnoja...
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2012-07-03 17:04:27
Prasmingas ir jautrus
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2012-07-03 16:29:00
Artimojo lūkestis gali būti sunkesnis už šviną.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2012-07-03 15:30:25
Mielas ir švarus... Galima verti į karolius.
Vartotojas (-a): lūpdažis
Sukurta: 2012-07-03 12:44:30
labai patiko. Aistringai priblėsęs.
Vartotojas (-a): Laima
Sukurta: 2012-07-03 12:18:26
O kodėl neuždegsi aistros?