Beakėje naktyj tamsa negęsta.
Betgi... mintis – taip pat.
(Dzievuliau, sergėk ją).
Jau suprantu, kad žingsnis po žingsnelio
Ir net maldos išmokti nesuspėsiu,
Bet štai dar vis, dar vis aš kelyje -
Besvoris toks
It vėjuje patekus smilga.
Jau neužkris rasa,
Nežybtelės, atėjęs saulės spindulys.
Bandau dar pasiguosti, kad pavargęs,
Manyyyyyti, kad  pasaulį
Po vooookais užmerktų akių laikau,  
Bet pakrebžda sekundėje ir vėl Kažkas.
Žinau, kalbės,
Nors gal palaukti dar reikės,
Ir darosi baisu, kad tai nedingtų -
Tegu, tegu,  kaip  sakė, vardas  šis
Man būna už  visus,
Kuriuos į atmintį  skausmingai šauksiu...

Skausmingai?

Ir pajaučiu, kaip pasupa lopšys,
Ir kad svarbu iš  jo dabar pajausti,
Kaip kuriasi Žmogus.

Jis:
Turbūt norėjai pasakyti,
Kaip kuriasi  pasaulis?

Aš:
Kuomet tokia tamsi naktis,
Jo būti čia tiesiog negali,
Tačiau nors tu, prašau, nebeišeik.
Ar neatrodo tau,
Kad ir manęs čia be manęs,
Taip pats surasti niekas jau...

Jis:
Negirgždink lopšio.

Aš:
Tai tik vaizduotė mane šitaip supa.
Tokioj tamsoj daiktai nereikalingi.
Ir man smagu net, kad ir tu
Ne Jonas, Mikas ar Motiejus
O tik Kažkas...

Jis:
Tik?
Snargly, į šitą „TIK“
Net armijos įeina tartum blusos,
Laivai skiedrelėmis po vandenynus plauko,  
Ten ir tavęs tik tiek,
Kiek juodoje naktyj šešėlių.
Taip, suprantu,
Betgi sakei, kad nori būti PRADŽIOJE.
Štai ji, Pradžia...
(Iš “Pakeliui į 75“)