Seniai, kai vaikystėj pasaulin žvelgiau
Pro vartus medinius, ten, gimtinėj,
Atrodė ir miškas nutolęs toliau,
Ir kelias per jį begalinis.

Atrodė, kad Nemuno juosta plati
Už posūkio jūrą sutinka,
O bokštai bažnyčios raudoni aukšti
Į mėlyną dangų įsminga.

Galvojau, kad gluosnio didesnio nėra
Už tą, kur rymojo palinkęs,
Pakakdavo vietos man jo drevėje
Pasislėpt, minutėlei įlindus.

Augau. Tik daug kartų greičiau už mane
Pasaulis į pakraščius bėgo,
Kol kartą žemėlapio margo lape
Ant sienos žemynais nusėdo.

Neaprėpt jų akim, nė lėktuvo sparnais —
Per mažai, per mažai liko laiko,
Bet užtai kaip gerai, kad vis dar sugrįžtu
Į ankstesnį pasaulį, į vaiko.

Čia ir miškas arti, o ir upės vaga
Tais pačiais krantais nusirango,
Tiktai gluosnio nėra, nuskubėjo pirma
Naujai sužaliuoti į dangų.