Nuo tėviškės vartų
Seniai, kai vaikystėj pasaulin žvelgiau
Pro vartus medinius, ten, gimtinėj,
Atrodė ir miškas nutolęs toliau,
Ir kelias per jį begalinis.
Atrodė, kad Nemuno juosta plati
Už posūkio jūrą sutinka,
O bokštai bažnyčios raudoni aukšti
Į mėlyną dangų įsminga.
Galvojau, kad gluosnio didesnio nėra
Už tą, kur rymojo palinkęs,
Pakakdavo vietos man jo drevėje
Pasislėpt, minutėlei įlindus.
Augau. Tik daug kartų greičiau už mane
Pasaulis į pakraščius bėgo,
Kol kartą žemėlapio margo lape
Ant sienos žemynais nusėdo.
Neaprėpt jų akim, nė lėktuvo sparnais —
Per mažai, per mažai liko laiko,
Bet užtai kaip gerai, kad vis dar sugrįžtu
Į ankstesnį pasaulį, į vaiko.
Čia ir miškas arti, o ir upės vaga
Tais pačiais krantais nusirango,
Tiktai gluosnio nėra, nuskubėjo pirma
Naujai sužaliuoti į dangų.