Už lango merkia vėl lietus.
Tokia liūtis, kad net lašai per širdį eina.
Taip neramu kažko tau ir ilgu,
Klausaisi vis tą pačią dainą,
Kuri saulėtą dieną nugramzdinta užmarštin,
Nes liūdesiui prie saulės nėra vietos,
Dabar prie lango stovi ir žiūri
Į stiklą, nuo lašų gėlėtą.
Kažin, ar žemei reikia tiek drėgmės?
Ar augalai nemirs nuo tokio paplovimo...
Nežino šito nieks,
Kaip ir žmogus,
Nežino savo ateities...
Nežino savo jis likimo...
(Eirenė-Azalija, 2012-06-25)
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eirenė Azalija
Sukurta: 2012-06-26 15:49:29
Ačiū už pastebėjimus, spilgute, bet klausausi ne "dainos", o "dainą". Klausausi ją visą, nuo pradžios iki pabaigos, bet ne gabaliuką...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2012-06-26 08:20:11
Įtaigus nerimas, bet kažkodėl nemanau, kad vasaros lietus jį tokį sukelia visiems;)
Patiko stiklas, nuo lašų gėlėtas ir mintis į pabaigą, natūrali tokia sąsaja...
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2012-06-25 21:10:13
Ir man tas lietus atsibodo :(
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-06-25 20:56:20
Lašai per širdį eina - taip ir jaučiasi.
Anonimas
Sukurta: 2012-06-25 19:16:54
Lietingai įtaigūs vaizdai.