Už lango merkia vėl lietus.
Tokia liūtis, kad net lašai per širdį eina.
Taip neramu kažko tau ir ilgu,
Klausaisi vis tą pačią dainą,

Kuri saulėtą dieną nugramzdinta užmarštin,
Nes liūdesiui prie saulės nėra vietos,
Dabar prie lango stovi ir žiūri
Į stiklą, nuo lašų gėlėtą.

Kažin, ar žemei reikia tiek drėgmės?
Ar augalai nemirs nuo tokio paplovimo...
Nežino šito nieks,
Kaip ir žmogus,

Nežino savo ateities...
Nežino savo jis likimo...

(Eirenė-Azalija, 2012-06-25)