Kai buvau 15 -likos, jaučiausi užaugus.
Po penkių metų jau jaučiuosi sena.
Aš tylėdama savo paslaptis saugau,
Nes žinau, kad galiausiai liksiu viena.
Per gyvenimą šitiek kartų vaikščiojau parke,
Bet nepastebėjau kokia tamsi žaluma.
Prieš naktį fleita ir lakštingala verkė,
Supratusios kokia sunki gali būt vienuma.
Bet man ji neatrodo sunki,
Priešingai, aš netgi jos noriu.
Pabyra raidės, nors jas renki,
Pabyra kaip smėlis po kojom.
Paslaptys negali nuo tavęs pabėgti,
Kaip negali pabėgt vienuma,
Kurią galima iš tikrųjų pamėgti
Ir tyliai ištarti: ,,Pagaliau aš viena\'\'.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2012-06-22 09:28:32
:))
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-06-22 02:38:51
Iš kur toks spėjimas - liksiu viena? o vaikučiai pabiručiai? :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-06-21 23:13:47
smagu girdėti, kad vienuma neslegia...Yra joje kažko tokio, nenusakomo
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2012-06-21 17:20:14
Labai teisingas Nijolenos komentaras. Be to, poetiniame tekste, bent jau tokiam kaip šis, tikrai nereikėtų rašyti 15-likos, jau geriau visą žodį - penkiolikos. Pradžiai užtektų to, kad apvalius eilutes nuo kai kurių žodžių bent su rimu būtų kiek geriau :) Jei pamatysit pati, kaip galėtumėt tobulinti šį tekstą, rašykit, mielai paredaguosiu :) O dabar - sėkmės :)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2012-06-21 16:32:15
Pagirtina dvasios stiprybė, nes dauguma žmonių vienumą vertina kaip bausmę. Tik jos perteikimas blankokas dėl tiesmukumo. Metaforos rašant apie jausmus pagerintų įspūdį.