Kai buvau 15 -likos, jaučiausi užaugus.
Po penkių metų jau jaučiuosi sena.
Aš tylėdama savo paslaptis saugau,
Nes žinau, kad galiausiai liksiu viena.

Per gyvenimą šitiek kartų vaikščiojau parke,
Bet nepastebėjau kokia tamsi žaluma.
Prieš naktį fleita ir lakštingala verkė,
Supratusios kokia sunki gali būt vienuma.

Bet man ji neatrodo sunki,
Priešingai, aš netgi jos noriu.
Pabyra raidės, nors jas renki,
Pabyra kaip smėlis po kojom.

Paslaptys negali nuo tavęs pabėgti,
Kaip negali pabėgt vienuma,
Kurią galima iš tikrųjų pamėgti
Ir tyliai ištarti: ,,Pagaliau aš viena\'\'.