Kokie skaudūs namai ištuštėję,
Kaip jie kantriai negrįžtančių liūdi.
Pasikūprinę, sulaukėję
Dieną naktį ilgisi, budi...
Negyvi langai žiūri į kelią,
Slenkstis dūla, viksvom apėjęs.
Durys skundžias stingstančiais sąnariais,
Pro jas lando tik žiurkės ir vėlės.
Obelėlės sode samanoja,
Pūva vaisiai žolėj pernykštėj.
Kažkas eina, važiuoja pro šalį,
Vėl — pro šalį... Kodėl neužklysta?
Kad namai nepavargtų laukti,
Kad iš ilgesio jie nenumirtų,
Praminkim per kiemą takelį,
Dovanokim nors mažą viltį...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-06-22 02:32:07
Antras posmelis su trupučiu siaubo elementų ;) Viltis miršta paskutinė - sakykit adresą, gal man bus pakeliui :)
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-06-21 19:36:28
Taip artima, sava ir... gyva.
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2012-06-21 17:36:54
O šitas man netgi labai patiko.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2012-06-21 15:01:49
Vaizdingai ir jautriai.
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2012-06-21 12:43:44
Gūdi pamirštų namų vienatvė :))