Kokie skaudūs namai ištuštėję,
Kaip jie kantriai negrįžtančių liūdi.
Pasikūprinę, sulaukėję
Dieną naktį ilgisi, budi...

Negyvi langai žiūri į kelią,
Slenkstis dūla, viksvom apėjęs.
Durys skundžias stingstančiais sąnariais,
Pro jas lando tik žiurkės ir vėlės.

Obelėlės sode samanoja,
Pūva vaisiai žolėj pernykštėj.
Kažkas eina, važiuoja pro šalį,
Vėl — pro šalį... Kodėl neužklysta?

Kad namai nepavargtų laukti,
Kad iš ilgesio jie nenumirtų,
Praminkim per kiemą takelį,
Dovanokim nors mažą viltį...