Tik per naktį išaugo sparnai man auksiniai,
Kad galėčiau išskristi kartu su tavim.
Tik per naktį Tu sielos duris atrakinęs,
Sugebėjai priverst patikėti savim.
Tiek nedaug Tau reikėjo, kad viską pamirščiau:
Ir gėles, ir žvaigždes, ir svajones senas.
Tik nespėjau suprasti, kaip per žaibo blyksnį
Į narvelį auksinį patubdei mane.
Aš galėjau gyventi už grotų pavydo,
Ir galėjau čiulbėti tik Tau per dienas.
Man reikėjo tik vieno tų žvilgsnių žavingų
Ir tų žodžių, kad reikia manęs tau vienos.
Bet palikai tiktai aidą ir vėjo ošimą,
Raktelius nuo širdies pasisavinai sau.
O sparnai pasidarė tie sunkūs kaip švinas,
Nei pakilti, nei krist neužtenka jėgų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2012-06-18 16:23:53
Nerimuotos eilutės gadina visą įspūdį. Jausmas perteiktas su aistra, todėl dėl jo tikrumo abejonių nekyla. Meilė yra sudėtinga, ypač, jei ne abipusė.
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-06-18 13:05:17
neišskirtinis kalbėjimas
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-06-18 13:03:11
žmogus viską pakelia, užteks ir jėgų, ir dar nušvis švyturėlis
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2012-06-18 02:17:06
Vietomis stringa rimas, taip pat matosi, kaip jis gaudomas dirbtinai pasitelkus tokius žodelius kaip "tie" ir pan... Visa kita būtų tarsi neblogai, bet yra tokių apvalkiotų vaizdinių, kurie visumai šiek tiek kenkia
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2012-06-17 23:56:04
Aukštyn galvą! Žinau patarlę. Клин клином вышибают. Kliną išmuša kitu klinu.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2012-06-17 23:28:49
...o viskas praeina... tikėk ir bus jėgų pakilti...