Tik per naktį išaugo sparnai man auksiniai,
Kad galėčiau išskristi kartu su tavim.
Tik per naktį Tu sielos duris atrakinęs,
Sugebėjai priverst patikėti savim.

Tiek nedaug Tau reikėjo, kad viską pamirščiau:
Ir gėles, ir žvaigždes, ir svajones senas.
Tik nespėjau suprasti, kaip per žaibo blyksnį
Į narvelį auksinį patubdei mane.

Aš galėjau gyventi už grotų pavydo,
Ir galėjau čiulbėti tik Tau per dienas.
Man reikėjo tik vieno tų žvilgsnių žavingų
Ir tų žodžių, kad reikia manęs tau vienos.

Bet palikai tiktai aidą ir vėjo ošimą,
Raktelius nuo širdies pasisavinai sau.
O sparnai pasidarė tie sunkūs kaip švinas,
Nei pakilti, nei krist neužtenka jėgų.