Nejau ir aš kaip jie —  
Vis neužtenka, kiek turiu...
O juk ne elgeta (pačiam net regis) —
Verpiu iš nuojautų žodžius,
O ne kuriuos — į mūzas atsinešęs,  
Bet... kai piemens laikais,
Dar vis anksti prisikeliu rytais
Ir nustembu: gegulė gi kukuoja...
O Dieve, vėl tas pats, tas pats!
Bet, Viešpatie, kaip miela ją girdėti!

O po langais,
Sugrįžę iš spalvų pasaulių,
Žvaigždynais kelia galvas jazminai...
Vijokliai bando lipt tvorom į dangų
Ir kur pažvelk — visur biRRRRRRRRRželis
Giedra ir lietumi
Iki Joninių greit ateis.
Ne, ne! Šįkart pražydusio paparčio neieškosiu —
Pavyko man įžiest iš molio
Ąsotį stebuklingą su biRRRRRRRRRželio lietumi —
Akustikoj — Perkūnas griaudžia,
Vandenyje — mirtis užgęsta,
Gegutei pakukuojant,
Žydi po langais bijūnai
Ir taškosi žaibais bekūnė atmintis...