Tekinas namo skuodžia vaikėzas,
Atėmęs laistymo žarną iš kaimyno,
Mamai šaukia apie nuotykį patirtą.

Mintyse iškyla keistas fragmentas
Vaikystės kiemo ir oro, savotiškai jausto,
Vėjo pūtusio, bet šalčio savyje neturėjusio.

— Saulėje vietos nėra!
Atbėgęs vaikas šaukia.
— Draugų ir šeimos ten nėra!

Nekaltumu jo akys spinduliuoja.
Retas kuris ką ir besupranta,
Būdamas visas aplietas…