Tamsa visada greta
Tekinas namo skuodžia vaikėzas,
Atėmęs laistymo žarną iš kaimyno,
Mamai šaukia apie nuotykį patirtą.
Mintyse iškyla keistas fragmentas
Vaikystės kiemo ir oro, savotiškai jausto,
Vėjo pūtusio, bet šalčio savyje neturėjusio.
— Saulėje vietos nėra!
Atbėgęs vaikas šaukia.
— Draugų ir šeimos ten nėra!
Nekaltumu jo akys spinduliuoja.
Retas kuris ką ir besupranta,
Būdamas visas aplietas…