Iš toli šviečia juodai
Nesvetingi lėlių namai.
Voratinkliais apaugę senos sijos.
Lėlės net dienos šviesos bijo.
Viskam vadovauja lėlė Marinela.
Lėlės šnabžda. Spengia tyla.
Senoviški laikrodžiai lėtai tiksi.
Langai atmuša saulės byksnį.
Lėlės tarp kreivų veidrodžių gyvena.
Marinela beveik palūžo.
Vėjas sunkius pilkus debesis gena.
Kelios iš jų jau sudužo.
Dabar ateina eilė Marinelai —
Visi rūpesčiai ant jos pečių.
Senatve dvelkia apkerpėję paneliai.
Dūžiai aidi iki lėlių namo pakraščių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2012-06-13 22:34:31
tušciaviduris
Anonimas
Sukurta: 2012-06-13 16:25:36
Aprašytas ryškus vaizdas, kažkuo primena Poe :)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2012-06-13 15:27:07
Muilo operos prieskoniai labai stipriai jaučiami. Reikėtų padirbėti prie rimo. Dar brandintinas kūrinys.
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2012-06-13 15:06:01
Padirbėjus prie teksto gal ir neblogas būtų. Visų pirma, būtų gerai, kad būtų sutvarkytas ritmas... O po to ir visa kita galės eiti :) įdomios minties yra :)
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-06-13 14:10:25
tikėjausi ko nors ibseniško:)
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-06-13 11:42:55
Atsiversk pirmo eilėraščio komentarus. Kur nuėjai?