Iš toli šviečia juodai
Nesvetingi lėlių namai.
Voratinkliais apaugę senos sijos.
Lėlės net dienos šviesos bijo.

Viskam vadovauja lėlė Marinela.
Lėlės šnabžda. Spengia tyla.
Senoviški laikrodžiai lėtai tiksi.
Langai atmuša saulės byksnį.

Lėlės tarp kreivų veidrodžių gyvena.
Marinela beveik palūžo.
Vėjas sunkius pilkus debesis gena.
Kelios iš jų jau sudužo.

Dabar ateina eilė Marinelai —
Visi rūpesčiai ant jos pečių.
Senatve dvelkia apkerpėję paneliai.
Dūžiai aidi iki lėlių namo pakraščių.