Jau čia jau ne kapinės,
Bet vėjas negesina jų,
Visų Šventų ir Vėlinių švieselių.
Giliai, net po akių vokais,
Jos dega, mainosi,.
Pasiųsdamos į sielą peno...

Kas atsitiko, kad staiga
Reikėjo čia ateiti?
Girdžiu: pavėlavau..
Bet vis dėlto dar atėjai,
Visus šventus triskart apleidus
Ir Vėlines taip pat – triskart.
O jis – tik pažiūrėk – nedidelis,
Namais močiutės tapęs,
Kapas.

Dabar jau neteisia, kas šitaip pavėluojam,
O būna – net ir kirminas jau sąžinės negraužia,
Bet...
aplink šimtai tylų plazdėjo,
o aš kalbėjau,
man reikėjo...

Taip pasirašė Harker.    

Tegu ir man
Ta skaudanti šviesa
Pabus giliai nusėdus po akių vokais.
Ir parašas telieka  –
                           Pranas

Tik nežinau, ar bus, kas klaus -
Kas atsitiko, kad va taip... staiga?