Nesibaigianti vagonų virtinė,
Kupina progresyvios civilizacijos
Nuograužų,
Nuotrupų,
Trupmenų...
Besotės hedonizmo kirmėlės
Išgraužė
Paskutiniuosius sveikuosius skaičius.
Nors užkariautos padangės,
Kosmoso erdvės,
Vandenynų platybės ir dugnas,
Į kamuolius sukas
Kelių raizgalynės
(Nebegrįžta į Romą) –
Traukiniai vis vien neišnyksta.
Taip ir mūsų tikėjimas –
Tik ėjimas (girdėjau taip sako, nes
bando sumenkinti mus)
Aplenkia viršgarsinį skrydį,
Nes grįžtam atgal,
Prieš laiko rodyklę...
Nieko nemėtom į šonus,
Nelenktyniaujam.
Pilnos pintinės
Nesuvalgytos duonos, žuvies.
Mes grįžtam,
Kad ištartume
„Ačiū“.
Ne todėl, kad mandagūs,
O todėl, kad kitaip ir negalim.
Kai žmonės neša šventovėn
Pačias nuostabiausias gėles,
Iš žiedų sunkias nektaras
Ir liejasi vaškas,
Iš ikonų
Kaip Vezuvijus
Veržiasi klausiantis žvilgsnis:
„Jūs Dievui grąžinate tai, ką Jis pats
užaugino?“.
Šią sekundę
Visą esybę užtvindo
Bekraštės palaimos dvasia...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Judy
Sukurta: 2006-07-20 10:27:51
gilus.ismintingas.jauciasi, kad ne siaip is niekur "postringaujama", o..
tik kirmėlės, ne kirmelės.
Vartotojas (-a): aizbergas
Sukurta: 2006-07-18 13:31:21
- sutinku, jei dar prisiminsime, jog "Iš pradžių buvo ŽODIS", jei mėginsime bent kiek priartėti prie šio teiginio gilios prasmės suvokimo. O kai
„Šią sekundę
Visą esybę užtvindo
Bekraštės palaimos dvasia...",
kokia ten dar gali būti "mūsų kūryba"...
Vartotojas (-a): aizbergas
Sukurta: 2006-07-18 12:46:11
2 Barabas: tikiu ne tuo, ką aš rašau...