Nesibaigianti vagonų virtinė,
Kupina progresyvios civilizacijos
Nuograužų,
Nuotrupų,
Trupmenų...
Besotės hedonizmo kirmėlės
Išgraužė
Paskutiniuosius sveikuosius skaičius.

Nors užkariautos padangės,
Kosmoso erdvės,
Vandenynų platybės ir dugnas,
Į kamuolius sukas
Kelių raizgalynės
(Nebegrįžta į Romą) –
Traukiniai vis vien neišnyksta.

Taip ir mūsų tikėjimas –
Tik ėjimas (girdėjau taip sako, nes
bando sumenkinti mus)
Aplenkia viršgarsinį skrydį,
Nes grįžtam atgal,
Prieš laiko rodyklę...
Nieko nemėtom į šonus,
Nelenktyniaujam.
Pilnos pintinės
Nesuvalgytos duonos, žuvies.
Mes grįžtam,
Kad ištartume
„Ačiū“.
Ne todėl, kad mandagūs,
O todėl, kad kitaip ir negalim.

Kai žmonės neša šventovėn
Pačias nuostabiausias gėles,
Iš žiedų sunkias nektaras
Ir liejasi vaškas,
Iš ikonų
Kaip Vezuvijus
Veržiasi klausiantis žvilgsnis:
„Jūs Dievui grąžinate tai, ką Jis pats
užaugino?“.

Šią sekundę
Visą esybę užtvindo
Bekraštės palaimos dvasia...