Pro šviesų dangaus stiklą nusiplauna žvaigždės,
Išnyksta rūkas, debesys, gamtos vaizdai,
Net mano sodo inkilai,
Kur daug paukštukų išperėta,
Išnyksta iš akių ūmai,
Kai jaunatim paveikslas moteries įeina,
Gal net netyčia, bet aš netikiu,
Kad galim būti,
Kur nereikia ar nenorim taip.
  
Ir šitoje tiesoj lengviausia pasakyti:
Atrodo, klystu!
Bet jeigu — ne,
Jau senas, moterie, atleisk,
Jog negirdžiu, ką čia sakai,
Tik iš toli dar ataidi:

cigarete nakties veidą
iki skausmo sudraskyk.
bet tylėk,
nes buvę tyli,
buvę lieka atmintyj

Tai va, jau nemažai dienų
Kai prie eilėraščio ATSIPRAŠAU
(Tavo  eilėraščio...)
Norėdamas suvokt — už ką?

Nurinko laikas nuo dangaus žvaigždes, 
Ir rūkas dingsta iš akių,
Kai atmintis įsikuria šviesa.