Nesistebi? Tu irgi nenustebinsi.
                  Ratu vis einam... Ir vėlei
                                                         esatim.
Vėl virkaujantis rytas... Ir dienos merdinčios
                   apgaubė trapią būtį
                                                         neviltim.
Nepakeliu galvos. Vėl lyja mintimis tokiom
                   skirtingom. Stipresnės už
                                                         mane.
Ir stovi akyse pano vaizdingas – viena, vienintelė
                    pušis, nuogam, aukštam
                                                         kalne.
Pablyškusi šviesa į mano langą...
                    Išblukus praeitis šešėliais
                                                            purvinais...
Bebąlanti dėmė – tas potėpis aistringai
                    takus išlygins ir jausmus
                                                             pakeis.
Vis į tave einu...Kodėl kitaip negali
                    paklysti laikas kryžkelėj
                                                            keistoj,
kur alkanas manim, mane nuvylęs,
                    taip netikėtai sutrupėjai
                                                           sutemoj?
Vis keikiu laiką. Paklydusi nebūsiu.
                     Neliksiu amžiams kaip voverės
                                                           rate.
Būk alkanas manim. Paimk... Juk tau paguoda –
                       iš tolo geisti neviltim
                                                           tylia.
Būk alkanas manim. Būk iki galo. Kankins kai
                        troškulys – praplauksiu tik
                                                             upe.
Pradinė stadija, o mano mielas, pagydoma
                        vaistais kitais, ne tais,
                                                             deja...