Ratu vis einam
Nesistebi? Tu irgi nenustebinsi.
Ratu vis einam... Ir vėlei
esatim.
Vėl virkaujantis rytas... Ir dienos merdinčios
apgaubė trapią būtį
neviltim.
Nepakeliu galvos. Vėl lyja mintimis tokiom
skirtingom. Stipresnės už
mane.
Ir stovi akyse pano vaizdingas – viena, vienintelė
pušis, nuogam, aukštam
kalne.
Pablyškusi šviesa į mano langą...
Išblukus praeitis šešėliais
purvinais...
Bebąlanti dėmė – tas potėpis aistringai
takus išlygins ir jausmus
pakeis.
Vis į tave einu...Kodėl kitaip negali
paklysti laikas kryžkelėj
keistoj,
kur alkanas manim, mane nuvylęs,
taip netikėtai sutrupėjai
sutemoj?
Vis keikiu laiką. Paklydusi nebūsiu.
Neliksiu amžiams kaip voverės
rate.
Būk alkanas manim. Paimk... Juk tau paguoda –
iš tolo geisti neviltim
tylia.
Būk alkanas manim. Būk iki galo. Kankins kai
troškulys – praplauksiu tik
upe.
Pradinė stadija, o mano mielas, pagydoma
vaistais kitais, ne tais,
deja...