Kai vienas Dievas temato
paklydusius avinus ir aveles,
po rasotą žolę dūkstančius,
mekenančius ir kliuvinėjančius,
dobilėlius gražiai skabinėjančius,
lyg niekur nieko nebūtų įvykę
pasaulio ašigaliuose ir ties pusiauju,
tai aš — irgi vienas —
prie lango aptemusio
lietaus takų ornamentuose maldas dėlioju,
o žaibų kontūrais nuvilnijęs
lieka priminimas
apie audringą pradžią ieškojimo tiesos,
kai mudu susitikome akis į akį:
aš ir jis — Viešpats.
Ateik ryt, atversiu langą,
pavaišinsiu obuolių sūriu.
Mano katės jau bus grįžę.
Pasėdėsim kartu ant suolelio,
nugaras atrėmę į pajuodusį medį,
pasikalbėsime, kol jos švelniai trinsis
vaikštinėdamos apie kojas.
Pykstu. Prisipažįstu kaltas.
Nešioju nuodėmę.
Lietus vėl prasideda staiga,
ir vėjas rauna lapus žalius nepaklusnius,
žvyrkelių šalikeliais neklausdamas gena,
vynioja į sūkurį ir ištremia laukais negrįžtamai.
Šįkart su Dievu pamirštame juos palaimindami.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-06-05 17:48:53
Man, kaip avelei, gyvenančiai su avinu, pirma dalis liuks! :) Dar ganysimės :)
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-06-05 08:30:44
Gyvas ir aiškus iškalbėjimas.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2012-06-05 04:49:24
Paprasta, aišku, nuoširdu. Gerą kalbėjimą gera ir skaityti.
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2012-06-05 01:09:26
Artimos mintys, vaizdiniai... Gal poroj vietų truputėlį žodžių perkrauta, bent jau man... Bet čia jau niuansai :)