Kai vienas Dievas temato
paklydusius avinus ir aveles,
po rasotą žolę dūkstančius,
mekenančius ir kliuvinėjančius,
dobilėlius gražiai skabinėjančius,
lyg niekur nieko nebūtų įvykę
pasaulio ašigaliuose ir ties pusiauju,
tai aš — irgi vienas —
prie lango aptemusio
lietaus takų ornamentuose maldas dėlioju,
o žaibų kontūrais nuvilnijęs
lieka priminimas
apie audringą pradžią ieškojimo tiesos,
kai mudu susitikome akis į akį:
aš ir jis — Viešpats.

Ateik ryt, atversiu langą,
pavaišinsiu obuolių sūriu.
Mano katės jau bus grįžę.
Pasėdėsim kartu ant suolelio,
nugaras atrėmę į pajuodusį medį,
pasikalbėsime, kol jos švelniai trinsis
vaikštinėdamos apie kojas.

Pykstu. Prisipažįstu kaltas.
Nešioju nuodėmę.

Lietus vėl prasideda staiga,
ir vėjas rauna lapus žalius nepaklusnius,
žvyrkelių šalikeliais neklausdamas gena,
vynioja į sūkurį ir ištremia laukais negrįžtamai.
Šįkart su Dievu pamirštame juos palaimindami.