Esi mano pievų avis, mano Dievo kūrimas,
kartais lyjantis džiugesiu, kartais — beprasmis,
šimtas sraigių, ant delno namus prijaukinusių,
degančiu rudeniu nuo plėnių išblyškusiu veidu.
Neminėsiu, nešauksiu — šitas vardas jau žinomas.
Numinti batų užkulniai pažymėjo pusiaukelę.
Nežinau, gal daugiau jau buvau,
negu būsiu dar buvusi,
gal ilgėsiuos šviesos —
palieku atidengtus langus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2012-06-06 06:58:30
Nuosaikiai pamatuota būtis, visas gyvenimas – savo Dievo kūrimas belaukiant šviesos, išlaikytas vientisumas. Labai gražus nuoširdus iškalbėjimas.
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2012-06-04 23:52:29
gera kalba;
Vartotojas (-a): kitimai
Sukurta: 2012-06-04 22:28:50
Labai patiko. Artimas.
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2012-06-04 21:01:33
Liepsnele! Puiku!..
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2012-06-04 20:11:39
Ir pievų avis, ir Dievo kūrimas, ir užkulniai, numynę pusiaukelę... Patiko, nuoširdžiai.