Esi mano pievų avis, mano Dievo kūrimas,
kartais lyjantis džiugesiu, kartais — beprasmis,
šimtas sraigių, ant delno namus prijaukinusių,
degančiu rudeniu nuo plėnių išblyškusiu veidu.
Neminėsiu, nešauksiu — šitas vardas jau žinomas.
Numinti batų užkulniai pažymėjo pusiaukelę.
Nežinau, gal daugiau jau buvau,
                                        negu būsiu dar buvusi,
gal ilgėsiuos šviesos —              
                  palieku atidengtus langus.